Marius, Maruxz

Darbo sauga Vilniuje ir kituose Europos miestuose: kokius skirtumus matome?

Nors darbo sauga Vilniuje reglamentuojama griežtais įstatymais, praktika rodo, kad nelaimės Lietuvoje yra gana dažnos. Daugiausiai nelaimingų atsitikimų nutinka statybų sektoriuje – čia patiriami tiek lengvi, tiek sunkūs sužalojimai, dalis jų baigiasi mirtimi. Siekiant sustiprinti darbo saugą ir pasirūpinti darbuotojų gerove, būtina imtis griežtesnių priemonių. Be to, daug klausimų kelia ir Lietuvos darbdavių žinių lygis – šalies sostinėje taikomos darbo saugos priemonės itin stipriai skiriasi nuo didžiųjų valstybių praktikos.

Darbo sauga Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose atlieka vieną svarbiausių vaidmenų, vertinant konkrečios įmonės darbo pobūdį ar net produkcijos kokybę. Atlikti tarptautiniai tyrimai patvirtino, kad nemaža dalis užsienio pirkėjų, prieš priimdami sprendimą pirkti iš vienos ar kitos bendrovės, visų pirma vertina bendrovės požiūrį į darbuotojų sveikatą. Lietuvos Konstitucija numato darbuotojo teisę į saugias darbo sąlygas. Darbuotojo sveikatą ir gerovę gina ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas bei kiti teisės aktai. Darbuotojų saugumu savo lėšomis turi rūpintis ir darbdaviai, be to, patys darbuotojai turi rūpintis savo ir kolegų sveikata, naudotis darbdavio suteiktomis saugos priemonėmis ir informuoti darbdavį tuo atveju, jei darbo vietoje kyla rizika.

Esminis skirtumas, pabrėžiantis Lietuvos ir kitų valstybių reikalavimus darbo saugoje, yra asmeninės atsakomybės suvokimas. Šis principas sėkmingai taikomas Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse ir kitose valstybėse. Kitaip sakant, čia pasitikima pačiu darbininku. Įmonė visais atvejais yra atsakinga už bendras saugos priemones ir tinkamai vystomą saugos kultūrą, tačiau darbuotojas turi jausti atsakomybę už darbų saugą ir laikytis visų rekomendacijų. Be to, minėtosios šalys atsisako itin painios dokumentacijos. Kitaip sakant, mūsų šalyje kur kas daugiau dėmesio skiriama formalumams ir popierizmui, mažiau – realiai grėsmei. Apibendrinant, galima sakyti, kad stipriosios valstybės kur kas daugiau investuoja į bendrą saugą, tačiau turi ženkliai mažiau reikalavimų dokumentuoti kiekvieną darbdavio ir darbuotojo žingsnį.

Kalbant apie esminius skirtumus, būtina pabrėžti, kad darbo sauga Vilniuje paprastai pradedama nuo bendrų ir viską apimančių instrukcijų didesnėms žmonių grupėms. Ilgi saugos mokymai yra sunkiai įsimenami, todėl dalis informacijos lieka atmesta. Tuo tarpu daugelyje kitų Europos valstybių konkretus darbo saugos instruktažas ir rizikos valdymas yra susijęs su tam tikru objektu. Tiesa, instruktažai, susiję su konkrečiu objektu, vykdomi ir Lietuvoje, tačiau siekiant užtikrinti jų kokybę, rekomenduojama atsisakyti dalies formalumų ir darbuotojams pateikti tik struktūruotas rekomendacijas. Siekiant užtikrinti tinkamą darbų kontrolę, remiantis užsienio valstybių pavyzdžiu, būtina skirti laiko nuolatiniam darbo saugos tikrinimui, t. y. būtina reguliariai (pvz., kartą per savaitę) vertinti, ar šiuo metu taikomos kolektyvinės ir asmeninės saugos priemonės yra veiksmingos.