Marius, Maruxz

Sėkminga medžioklė: tinkami ginklai ir pagarba gyvūnui



Kalbos apie medžioklę netyla jau kelis šimtmečius. Ilgą laiką medžioklė buvo suvokiama kaip būdas pasirūpinti (ir aprūpinti šeimą) maistu, tačiau šiomis dienomis tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ar roplių gaudymas (ir jų žudymas) suvokiamas kaip pramoga. Medžioklė virsta ir itin pelningu verslu – šiandien brangiai superkama tiek žvėrelių mėsa, tiek jų kailis. Tinkamiausi ginklai medžioklei – šautuvai (su optiniais taikikliais arba be jų), leidžiantys medžioti gyvūnus, nutolusius kelių šimtų metrų atstumu. Be to, šautuvas beveik nesugadina žvėries kailio. Nors medžioklė yra oficialiai įteisinta ir reglamentuota įstatymų, vis dėlto jai reikalingas valstybės tarnautojų patvirtintas ir išduotas leidimas. Be to, medžioti galima tik tam tikru metų laiku tam tikras žvėrių rūšis, be to, laimikių kiekis taip pat yra ribojamas.

Medžioklės istorija siekia paleolito laikus. Senieji medžioklės ginklai buvo akmenys, akmens kirviai, kuokos, ietys, tačiau jau XII a. atsirado savigynai ir medžioklei skirti šaunamieji ginklai. Atsiradus ginklams pakito ir pačios medžioklės sąvoka. Pirmykštėje bendruomenėje medžioklė buvo svarbiausias maisto ir aprangos šaltinis. Šiandien medžioklė yra laisvalaikio praleidimo būdas. Nors dažnai teigiama, kad medžiotojai yra žiaurūs ir negailestingi, vis dėlto negalima pamiršti, kad būtent jie išdrįso kalbėti apie nykstančias gyvūnijos rūšis ir gamtos skurdumą, nusprendė atitaisyti žmogaus padarytą žalą.

Medžiotojai vadovaujasi tam tikru garbės kodeksu, todėl ginklai prieš gyvūnus naudojami tik tada, kai asmuo yra visiškai tikras, jog sumedžiotas žvėrelis nepakeis pusiausvyros gamtoje – geras medžiotojas išmano ekologiją, žvėrių ir paukščių biologiją ir elgseną bei rūpinasi gamtos apsauga. Civilizuotas medžiotojas neleidžia kankintis pašautam gyvūnui, be to, net ir su sumedžiotu gyvūnu elgiamasi pagarbiai – žmogus turi išmanyti kaip žvėrelį nešti, kokius trofėjus pasiimti, kaip pagarbiai išvežti ir t. t. Lietuvoje dažniausiai medžiojami briedžiai, elniai, danieliai, stirnos, šernai, vilkai, kiaunės, šeškai, barsukai, kiškiai, bebrai, ondatros, žąsys, antys, kryklės, klykuolės, laukiai, keršuliai, perkūno oželiai, slankos, kurapkos, fazanai, kovai, varnos, lapės, mangutai, audinės.

Kiekvienas medžiotojas žino, jog sėkmingos medžioklės garantas yra ne tik puikios teorinės žinios, bet ir profesionalūs medžiokliniai ginklai, kurių populiariausias – šautuvas, garantuojantis neskausmingą ir greitą žvėrelio mirtį. Tačiau labai svarbu pasirinkti tinkamą ginklą tinkamam gyvūnui. Pvz., šaunant į kanopinius žvėris, tikslumas nėra labai svarbus, kadangi medžiotojas susiduria su dideliu pataikymo plotu. Patys populiariausi šaunamieji ginklai yra su optiniais taikikliais, kurie didina vaizdą nuo kelių kartų iki kelių dešimčių. Tačiau reikia nepamiršti, kad per didelis optinio taikiklio vaizdo didinimas gali pakenkti šūvio taiklumui. Dažniausiai optinių taikiklių vaizdo mastelio keitimas yra reguliuojamas, tačiau medžiotojas, turėdamas šautuvą nereguliuojamu taikikliu, pripranta prie tokio paties vaizdo padidinimo, todėl tiksliau nustato atstumą iki medžiojamo žvėries.

Siekiant išvengti tyčinių ar netyčinių nelaimių, Lietuvoje gana griežtai kontroliuojami medžiokliniai ginklai. Aplinkos ministerijų regionų aplinkos apsaugos departamentai prižiūri, kaip medžiotojai laikosi reglamantuotų medžioklės taisyklių, susijusių su ginklų ir šaudmenų naudojimu. Medžioklinių ginklų naudojimo kontrolė rūpinasi, kad medžiokliniai ginklai būtų įsigyjami atsakingai ir naudojami tinkamai, kadangi pastaraisiais metais vis daugėja nelaimingų atsitikimų, įvykstančių dėl netinkamo elgesio, kai ginklai patenka į neatsakingo piliečio rankas. Siekiant užtikrinti sklandų medžioklės procesą, policijos pareigūnai yra įpareigoti tikrinti, ar asmenys, vežantys bei naudojantys ginklus, yra blaivūs, neapsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų.